Dalyvaujame konkurse

,,Lietuvos vaikai kuria pasakas"

    

 

Audrė Bružauskaitė

Šiaudinukų lobis

            Kernavėje, po piliakalniu, stūkso paslaptingas, stebuklingas, tiesiog neapsakomo grožio kaimelis, kuris vadinasi Šiaudamiestis. Bet visi šiaudinukai jį tiesiog vadina Šiaudinukų kaimeliu. Jame sirpsta saldžiausios uogos, noksta rausvi, sultingi obuoliai. Tiesa, reikėtų pridurti, kad obuoliukai ten mažesni, nes ir šiaudinukai nedideli. Tik pamanykite, kas kartą nutiko smalsuoliams šiaudinukams.

             Buvo maloni vasaros popietė. (Kai šiaudinukai šildosi prieš kaitrią vasaros saulę, pas mus būna žiema). Onytė ir Petriukas sėdėjo prie stebuklingojo šiaudinukų šaltinio ir nuobodžiavo... Staiga Petriukas pašoko:

-         Sugalvojau! Tik niekam nesakysiu!

           Onytė maldavo, kad brolis papasakotų  jai. Tuomet Petriukas apsidairė, ar niekas jų nemato ir ištarė taip tyliai šnibždėdamas jai į ausį:

-         Žinai tą vietą, kur mūsų neleidžia?

-         Aha.

-         Klausyk, tu turi pakviesti Vytuką, o vėliau išdėstysiu jam savo planą, - aiškino Petriukas.

-         Hm…  koks planas? – nerimavo Onytė.

-         Tiesiog pakviesk Vytuką prie uogų kepyklėlės.

           Mergaitė viską padarė, kaip buvo liepta. Po kiek laiko Petriukas, Vytukas ir Onytė susitiko prie uogų kepyklėlės. Petriukas išdėstė savo planą:

-       Taigi, klausykite, naktį, kai visi miegos, mes įsliūkinsim į slaptuosius požemius. Tik niekam nė šnipšt, aišku? O susitiksim prie šervuogėlių pievos.

Vaikai sumušė kumštukais, susitarė ir visi išsiskirstė.

             Atėjo naktis. Sugirgždėjo durys ir pasigirdo tylus tipenimas. Visi bičiuliai susirinko pievelėje, nešdami rankose žibintus. Jie perlipo medinę tvorelę ir atsidūrė požemyje. Ten buvo tamsu, nors į akį durk. Šiek tiek baugu ir nejauku. Žingsnis po žingsnio, koja už kojos – taip visi lėtai judėjo pirmyn. Staiga sudrebėjo, sudundėjo žemė, pasigirdo arklinių žiogų kanopų bildėjimas ir priešais juos atšuoliavo štampaleivių kariuomenė!

-       Stot! Išsirikiuot, tylėt! – suriko vadas.

Aplink tvyrojo visiška tyla. Girdėjosi tik širdžių plakimas ir padrikas šiaudinukų kvėpavimas.

-         Kas jūs tokie? Svetimšaliai mums, trumpai drūtai – priešai!

-         Šiaudinukai, - atsakė drebėdami.

Šiaudinukams pasisekė, nes štampaleiviai blogai matė tamsoje ir užuot puolę šiaudinukus, pradėjo kariauti vieni su kitais. O kai tai suprato, šiaudinukų ir kojos buvo ataušusios. Bet juos bėgančius kita kryptimi, pasitiko karalienė Dilgė savo nemalonioje ir piktoje Dilgkaralystėje. Šaižiai nudilgino visiems kojytes. Bet pavyko ir nuo jos pasprukti. Tik požemyje Petriukas, Vytukas ir Onytė nebežinojo į kurią pusę pasukti. Atsigręžė ir prieš juos atsivėrė Vabalų pievos fabrikas. Jame dirbo tūkstančiai įvairiausių rūšių vabalų. Jie teikė maistą aplinkinėms karalystėms.

-       Gal apeinam ..? – paskutinių žodžių Vytukas nespėjo ištarti, nes aplinkui viskas pradėjo bumsėti, bildėti, trinksėti.

Bičiuliai žvilgtelėjo į šalia kabantį lapelį su darbo laiku. O ne, jiems ką tik prasidėjo naktinė pamaina. Tad reikia bėgti! Šiaudinukams pavyko prasibrauti pro tuos mechanizmus. Pagaliau jie išsivadavo! Bėgo ilgai, vos atgaudami kvapą, kol atsitrenkė į aukštą kalvą, kuri priminė pilį. Čia pastebėjo urvą, virš kurio kabėjo užrašas ,,Lobių urvas”. Šalia dar buvo surašyti pavadinimai, reiškiantys, kokių karalysčių lobiai čia yra paslėpti.

-       Tik pažiūrėkit, čia yra ir mūsų miesto lobis!- šaukė Petriukas.

-       O ar kažkas žino, kaip jis atrodo? – teiravosi Onytė.

-       Ne! – vienbalsiai atsakė.

-       Tai pažiūrim! – ragino Vytukas.

Visi šiaudinukai sulindo į siaurą urvą. Teko gerokai paplušėti, kol jie surado apkerpėjusias, geležines duris su užrašu ,,Šiaudinukų lobis“. Onutė jau norėjo spausti rankeną, bet ją sudraudė berniukai:

-         Atsargiai! Tai gali būti spąstai!

Tačiau Onytė nepaklausė ir kuo ramiausiai nuspaudė rankeną. Senovinės durys atsivėrė... Bet jie neišvydo nei žvilgančio aukso, nei tviskančio sidabro. Ten gulėjo daugiau nei tūkstantis knygų, rašytų ranka ir paukščio plunksna.

-         Gal pats žynys Lizdeika ten mums jas paliko?

-         Tikrasis turtas – pažinimas! – džiūgavo šiaudinukai. Ir nieko nuostabaus, nes jie surado tikrąjį lobį.

Pavartę ir paskaitę senas, apdulkėjusias knygas, visi pasijuto labai pavargę. Onytė, kuri dar vis vartė knygas, rado žemėlapį, kuriame buvo pavaizduotas Šiaudinukų kaimelis. Mergaitė greitai žemėlapį sulankstė, įsidėjo į kišenę ir pasuko išėjimo link. Po valandos šiaudinukai jau buvo namie.

Kitą rytą visi trys draugai, Petriukas, Vytukas ir Onytė, susitiko. Pasakojo nakties nuotykius, kas buvo juokinga, o, kas kėlė šiurpuliukus. Mamos niekaip negalėjo suprasti, kas paskatino vaikų lakią vaizduotę taip šėlioti. Tačiau vaikų žaidimų namelyje radusios žemėlapį su karaliaus Šurubumbo antspaudu, vos neapalpo ir nunešė parodyti Šiaudamiesčio merui. Po kiek laiko buvo paskelbta, jog rastas Šiaudinukų lobis.

 

 

 

 

Emilija Buinevičiūtė

 

Išgelbėta jūra

 

 

        Vieną kartą gyveno (o gal ir tebegyvena) Baltijos jūroje vandens burbulas, vardu Šamas ir jo dukra, vandens burbulytė Stinta. Šamas buvo storas, ūsuotas ir gana jautrus. Dukra Stinta – laiba, smalsi ir kartais  įkyri. Keista, bet ji nemėgo jūros, nes joje buvo didelės, mėlynos bangos ir tamsūs dumbliai, kurie vis bandė ją pagauti. Stinta išsigandusi vis šaukdavo:

-                         Tėti, tėti, tavo pasodintus dumblius vėl išrausė jūros ežiai, o aš į tuos dumblius įsipainiojau! Nekenčiu dumblių! Gelbėk mane!

Tėtis pagalvodavo, kad tai – pokštas. Tačiau kartą nutiko baisus dalykas! Vieną dieną Stinta sutiko keistą žuvį. Ši buvo sena, nejudri ir turėjo blogų kėslų. Priplaukė prie jos ir pasiūlė Stintai paragauti plačiųjų vandenų gėrimo. Kai tik ji paragavo, sena keistuolė pavertė Stintą baisiausia pasaulyje laume. Nuo to laiko Šamo dukra svajojo sunaikinti Baltijos jūrą ir dumblius. Ji tūnojo tamsioje oloje, kūrė planą, kaip tai padaryti.

Tėtis visur ieškojo savo burbulytės ir norėjo sustabdyti Baltijos jūros sunaikinimą. Pro šalį plaukė senas Šamo draugužis dumblis, vardu Mykolas. Jis užsuko aplankyti gražuolės jo dukros. Šamas papasakojo apie jį ištikusią nelaimę ir grėsmę Baltijos jūrai. Dumblis Mykolas sutiko padėti burbului.

Pagaliau Stinta ryžosi išsiurbti Baltijos jūros vandenį. Bet pamatė du pingvinus Andrių ir Robertą, pabėgusius iš Klaipėdos akvariumo, kurie smagiai taškėsi vandenyje. Pingvinai, išsigandę bjaurios laumės, nėrė gilyn, o ten pastebėjo Mykolą ir Šamą.  Juodu paklausė:

-          Ką jūs čia veikiate?

-                           Pabėgom nuo baisios laumės, - dar vis drebėdami ištarė vandens paukščiai.

-                             Baisios laumės? Kuo ji tokia nemaloni? – sušuko Šamas ir nėrė į jūros gelmes. Ten jo laukė nemaloni staigmena – baugiame laumės kūne vandens burbulas atpažino savo mergaitę, mažylę Stintą. Tik ši dabar buvo įtūžusi, it pikta žiežula.

Staiga vanduo ėmė mažėti. Draugai išsibarstė į visas puses. Vandens burbulas  liepė atsinešti vandens aparatus. Visi paspaudė mygtuką ir pradėjo pumpuoti vandenį. Į Baltijos jūrą grįžo vanduo! O baisi žuvis, kuri buvo užkerėjusi Stintą, matydama, kad negali pakenkti jai, vėl šią pavertė burbulyte. Kur Stinta plaukė, taškėsi, plūduriavo, dabar visur skleidė raugintų agurkų kvapą.

 

Tada visi džiaugsmingai prisėdo prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo ir skaniai atšventė vandens grįžimą. O Stinta nuo to laiko mylėjo Baltijos jūrą ir niūniavo savo dainą:  Stinta pūkis, stinta pūkis, stinta stinta stinta pūkis…

Julius Beinortas

 

Birutės kalnas

 

         Kadaise klestėjo miestas prie Baltijos jūros. O tame mieste gyveno mergaitė, vardu Birutė. Jos veidas žvilgėjo lyg deimantai, o plaukai siekė medžių viršūnes. Bet naktimis ji pasiversdavo į laumę ir visus gąsdindavo. Kad prakeiksmas dingtų, Birutė turėjo atsigerti stebuklingo vandens, kuris buvo ant kalno, saugomo įtūžusio Perkūno.

        Perkūnas supyko, nes Birutė visiems buvo per gera. O tas gėris slypėjo giliai giliai Birutės širdyje. Mergaitė buvo maloni, jautri, švelni. Jei kas liūdėdavo, ilgakasė prieidavo, pakalbėdavo. Kas sirgdavo – pataisydavo gydančios arbatos iš žolelių, gintaro gabalėlių. Visiems padėdavo išlipti iš bėdų. O Perkūnui tai nepatiko, todėl pavertė Birutę blogąja laume.

       Po daugelio bandymų, pagaliau Birutei pavyko užlipti ant stebuklingo kalno. Kalnas buvo toks aukštas, didelis, kaip ir rašė legendose. Ant kalno viršūnės mergaitė pamatė skaidrų šaltinėlį, iš kurio tryško stebuklingas vanduo. Perkūnas tai pamatė ir sviedė du žaibus, vieną paskui kitą.

-          O, Dieve šventas! – sušuko Birutė.

Ir pradėjo Birutė bėgti šaltinėlio link. Bet Perkūnas nepasidavė. Svaidėsi žaibais ir toliau, stengėsi pataikyti mergaitei tiesiai į širdį:

-          Tu neverta nė gurkšnelio šaltinėlio vandens!

-          Tu neteisus ir negailestingas! Aš taip myliu žmones, noriu visiems padėti!

       Sulig šiais žodžiais Perkūnas sugriebė Birutę milžiniškomis ir stipriomis savo rankomis. Mergaitės akys nukrypo į kitą pusę, kur ji pamatė ugnelę.  O Perkūnas jos labai bijojo. Pro šalį skrido liepsnelė ir mažą ugnelę perdavė Birutei. Mergaitė greit ją paėmė ir nudegino skriaudėjui pirštus, šis nusirideno nuo kalno, o Birutė atsigėrė skaidraus šaltinio vandens ir prakeiksmas dingo.

 

        O žmonės tą kalną pavadino ,,Birutės kalnu“.

 

Tėja Lukošiūtė

Murklio ir Fiksės lobis

            Kartą gyveno katinas Murklys. Išdykėlė pelytė Fiksė nusprendė paerzinti katiną. Murklys tuo metu gulėjo ant šilto pečiaus ir pūtė į ūsą. Fiksė bandė užsiropšti arčiau jo ir patampyti katinui už uodegos, kad jis atsikeltų ir pradėtų gaudyti ją. Bet Murklys vis vien ramiausiai gulėjo. Fiksė dar kartelį pabandė ir katinas net pašoko iki lubų. Murklys išsigando, o paskui labai supyko. Pradėjo gaudyti Fiksę, kaip dar niekada to nebuvo daręs. Jie plaukė per sraunias upes, šokinėjo per pūvančius rąstus, bėgo per ilgiausius kelius, kol galiausiai pavargo ir pasiklydo miške. Pelytė Fiksė sutiko kurmį Mykolą. Iš pradžių buvo labai išsigandusi, nes pagalvojo, kad papuolė į spąstus. Jos širdelė smarkiai tukseno. Bet kurmis Mykolas ją nuramino ir pakvietė nieko neskaičiuodamas pietų. O Murklys belakstydamas Fiksės pėdsakais, atsitrenkė į ...ežį. Ežys katinėlį pakvietė pasmaguriauti grybų. Bet šis atsisakė, nes turėjo nebaigtų reikalų:

-          Turiu skubėti. Privalau pagauti pelytę Fiksę.

O pelytė tuo metu kurmio tunelyje valgė visokiausius gardumynus. Murklys bėgdamas sutiko lapę Ievą.

-          Kur bėgi, rainas katinėli? – paklausė Ieva.

-          Skubu. Lapute, gal matei pelytę Fiksę?

-          Deja, ne. Jei būčiau mačius, tau iškart pasakyčiau.

-          Supratau. Man reikia skubėti. Iki, lape Ieva! – riktelėjo Murklys.

-          Iki! – šūktelėjo lapė.

Atsisveikinus su kurmiu, pelytė šmirinėjo ir ieškojo kelio į namus. Galvojo, kaip čia nepapuolus Murkliui į nagus. Tik staiga tolumoje pamatė žiburėlį ir sužibėjo mažytės pelytės akutės. O Murkliui taip pat parūpo paslaptinga šviesa tolumoje, spaudė, tad visai nepastebėjo šalia esančios pelytės Fiksės. Abu, užgniaužę kvapą, prisėlino arčiau. Ir ką jie pamatė? Ten buvo skrynia, pilna papuošalų, monetų, karūnų, apyrankių, karolių. Ir viskas iš lietuviško aukso – gintaro!

-          Lobis! – sušuko katinėlis.

-          Tai bent! – nustebo Fiksė.

-          Mes turtingi, - apsidžiaugė Murklys.

-          Bet nelaimingi, - liūdnai ištarė pelytė.

-          Kodėl? Juk turime tiek daug gėrybių, - aiškino katinėlis.

-                           Na dabar mes turtingi, sutinku su tavimi, bet mes to nenusipelnėme. Tik pagalvok, kiek mes nedorų dalykų esame padarę vienas kitam. Aš to lobio atsisakau! – atšovė Fiksė.

-                           Tu teisi, mes tų turtų nenusipelnėme. Uždarykime šią skrynią ir paslėpkim, kad niekas jos nerastų. Arba tik tas, kas  bus jos nusipelnęs. Nereikia geisti svetimo turto, jis laimės neatneš, - užbaigė Murklys.

Susirado katinas ir pelytė kastuvus,  iškasė gilią duobę, įritino skrynią. Užpylė žemėmis, pasodino ąžuolą, beržą ir uosį, kad oštų ir niekam neišduotų, kas ten giliai paslėpta.

 

Tegul ši skrynia saugo Lietuvos auksą!

 

 

 

Vakaris Rakauskas

 

Erelio Aršio paslaptis

 

         Kartą, prieš dvidešimt metų, po dangų skraidžiojo du aitvarai. Jų vardai buvo: Blaškis ir Skraidis. Blaškis labai mėgo vėją ir skraidyti paskui jį. Skraidis mėgo vytis paukščius. Ir vieną kartą aitvarai sutiko tris šikšnosparnius. Šikšnosparnių vardai buvo: karalius Šikšnas, Iltis ir Ėdrūnas.

         Sykį Šikšnas pasiteiravo:

-          Ko jūs taip dienų dienomis siautėjat? Jau baigiat debesis išbaidyti!

-          Smagu mums. Mes net į namus neinam, - nedrąsiai atsakė Skraidis.

              O Šikšnas pradėjo pasakoti, kad netoliese gyvena toks baisus erelis, vardu Aršis, kuris kiekvieną vakarą puola šikšnosparnius ir aitvarus. Kartą net mažą aitvarą sugriebė ir nusinešė į savo lizdą.

               Šikšnosparnis Ėdrūnas visai neklausė karaliaus pasakojimo ir sušuko:

-          Noriu ledų! Su karamele, prašau!

Šikšnosparnis Iltis įniršo:

-          Tu visada pertrauki karalių!

Ėdrūnas atsiprašė. Tada trys draugai, Šikšnas, Iltis ir Ėdrūnas, nutarė sužinoti, kodėl Aršis visus puola, griebia ir nešasi į lizdą. Iltis pasiūlė planą:

-          Blaškis ir Ėdrūnas skris iš galo, aš ir Skaidris - iš šonų, o Šikšnas – iš priekio. Apsupsim ir prigausim tą Aršį.

Kaip tarė, taip ir padarė. Apsupo erelį, nutupdė ant kelmo ir liepė pasiaiškinti. Skaidris pradėjo pirmas:

-          Na, klok, kodėl tu visus taip energingai gaudai?

-          Niekas su manim nedraugauja. Gal jūs norite būti mano draugai? – pašnibždom paklausė Aršis.

-          Pagalvosim. Dabar laukiame tavo atsakymo, - vieningai laikėsi šikšnosparniai.

Tuomet erelis susikaupė ir iškošė pro dantis:

-          Mano paslaptis nepaprasta. Aš noriu tik draugų turėti.

-                         Kodėl iš karto nepasakei? – visi džiaugsmingai šūktelėjo, supratę, kad erelis nėra piktas paukštis.    Gal kiek drovus?

 

-                      Prisijunk dabar! Erelis sutiko ir visi draugai nuskrido. Jie nuskrido į mišką. Aršis nuskrido į lizdą, nes buvo šaltas ir nemalonus vakaras. Kitą rytą visi susitiko ir linksmai skraidė. 

 

 

Ignas Černikauskas

 

Kelionė knygoje

 

 

-    Laba diena. Aš – angelas Tomas iš Angelų miesto. Ši istorija apie tai, kaip aš su savo draugu Jonu bibliotekoje skaitėme knygas ir pamatėme knygą apie senovės lietuvius. Kai norėjome ją perskaityti, ji mus įsiurbė į savo stebuklingą pasaulį. Ar norite sužinoti, kas buvo toliau?

O buvo taip. Mes, angeliukai, papuolėme į senovės lietuvių kaimą. Kaimas tiesiog virte virė nuo žmonių. Vienas dailidė puošė namą, o kitas – dabino medį. Jų žmonos prižiūrėjo, prausė vaikus. Visi kažką veikė. Tik staiga pradėjo snigti. Jonas sako:

-          Kaip gražu!

Tomas pradėjo žaisti su puriu sniegu. Atėjo tamsi naktis. Tomas su Jonu nuskrido į debesis ir užsiklojo balta pūkine debesų skara.

Kitą dieną angeliukai ėjo ieškoti kelio namo. Abu sutiko seną ąžuolą Galiūną. Tomas nieko nelaukęs ir paklausė:

-          Labas, gal žinai kelią į Angelų miestą?

Ąžuolas pakraipė galvą, nes jis niekuo negalėjo padėti angeliukams.

Tomas ir Jonas nukeliavo toliau. Ėjo ėjo ir sutiko raganą Liną. Susipažino. Ragana Lina angeliukams pasakė, kad reikia eiti į kalnus. Tiksliau į šiaurę. O dar tiksliau pas Kalėdų senelį.

Mūsų draugai tris dienas ir tris naktis keliavo į šiaurę. Ir štai atėjo prie Kalėdų senelio trobelės. Ji buvo labai jauki ir graži – langines puošė margaspalvės girliandos, stogą dengė puraus sniego patalas, o virš durų suposi pakabintas mažytis angeliukas. Jonas atsargiai pastukseno į duris. Atbėgo elfas ir atidarė duris. Tomas paklausė:

-          Kur yra Kalėdų senelis?

-          Mūsų kambaryje. Jis skaito pasaką, - atsakė elfas.

 

Ir nubėgo, nes tarpduryje buvo labai šalta. Tomas ir Jonas nuėjo paskui elfą. Ten angeliukai pamatė Kalėdų senelį. Pribėgo ir iškart apkabino. Senelis jau žinojo, ko norės angeliukai. Jis jau buvo pasiruošęs stebuklingąją knygą. Kai tik sušnibždėjo Kalėdų senelis burtažodį, Tomas ir Jonas akimirksniu atsidūrė Angelų mieste.